Dviejų iškilių XIX amžiaus asmenybių – filosofo Friedricho Nietzsche‘ės ir kompozitoriaus Richardo Wagnerio – bendravimas dažnai vadinamas „šimtmečio draugyste“, nepastebint, kad filosofui buvo skirtas išnaudojamo mokinio vaidmuo. Būtent tuo jį iš pradžių laikė ir kompozitoriaus žmona Cosima Wagner, garsiausio Europos pianisto ir širdžių ėdiko Franzo Liszto duktė.

Remdamasis laiškais, dienoraščiais, Nietzsche‘ės ir Wagnerio kūryba, gausia įvairių biografų pateikta medžiaga, Joachimas Kohleris išsamiai nagrinėja rafinuotus, entuziazmo ir išskaičiavimo kupinus Friedricho Nietzsche‘ės ir Cosimos Wagner santykius, turėjusius didelės įtakos filosofo gyvenimui ir kūrybai.

Dioniso ir Ariadnės mite nesunku pasiklysti. Jis painus ir mįslingas kaip labirintas, kuriame prasideda ir į kurį vėl sugrįžta, sukasi ratu, ir kaip tas legendinis labirintas mitas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Pasileidęs jo vingiuotais takais, negali žinoti, kas laukia už kito posūkio – žavi princesė, žiaurus herojus ar tolimiausiame labirinto kampe tūnanti pabaisa žmogėdra. O gal ir dviveidis Dionisas, pasislėpęs po Ariadnės, Tesėjo ir Minotauro kaukėmis, žaidžia žiaurų žaidimą su savo karalystės svečiais, karalystės, kurioje vieni atpažįsta gyvenimo klystkelius, kiti – slegiančią požemio pasaulio neviltį...

Friedrichas Nietzsche, kurio visas gyvenimas buvo šio mito paženklintas, taip pat sukūrė „Ariadnės raudą“ ir naują dievo susitikimo su karaliaus dukra variantą. Paskutinė jo liūdnai šiurpios giesmės, daug metų jam nedavusios ramybės, versija atsirado 1888 m., kai žiemą Turine pasireiškė Nietzsche‘ės pamišimas ir jis ėmė pasirašinėti laiškus „Dionisu“. Dvasinės krizės sukeltos euforijos pagautas Nietzsche jautėsi neapsakomai dieviškas ir kaip Dionisas keitė savo kaukes, čia pasijusdamas Shakespeare‘u, čia Cezariu, čia Italijos karaliumi ar aršiai puolamu kompozitoriumi Richardu Wagneriu – jie visi jam buvo dievas Dionisas, su kuriuo tapatino save....