Guy Debordo „Spektaklio visuomenė“ galėjo tapti naujuoju Marxo Kapitalu ir buvo reikšmingas 1968-ujų epochos revoliucinės epochos manifestas. Epochos, sukrėtusios Europą, Ameriką ir Sovietų bloką, visuomenei abipus Šaltojo karo sienos sukilus prieš autokratiją, hegemoniją, karą ir vartotojišką visuomenę.
1968-ieji – tai Prahos pavasaris, Paryžiaus revoliucija, hipių ir antikarinis judėjimas Amerikoje. Brutaliai Sovietinių tankų sumindytas bandymas sukurti demokratinį socializmą. Vietnamo karas ir antikarinis judėjimas JAV, nukreiptas prieš imperinę dominavimo ideologiją, provokuojančią ir inspiruojančią karus vadinamajame Trečiajame pasaulyje. Galiausiai Sorbonos užėmimas ir Paryžiaus gatvių kautynės.
„Spektaklio visuomenė“ kalba apie prieš mūsų akis vykstantį spektaklį, kaip skurdą, hegemoniją, ir manipuliacijas dangstantį muliažą. Apie prekinį fetišizmą, anoniminių galios struktūrų dominavimą, demonstracinį humanizmą („prekės humanizmas rūpinasi darbininko “laisvalaikiu ir žmoniškumu”). Spektaklis kaip prievartą pridengiantis ir įteisinantis demokratiškumo, tikro, o ne menamo lygiateisiškumo ir bendruomeniškumo užgniaužimą ir pakeitimą vartotojiškomis vertybėmis. Spektaklis kaip aistra turėti ir aistra atrodyti (kaip opozicija aistrai būti).
„Spektaklio visuomenė“ padarė didžiulę įtaką šiuolaikiniam mąstymui apie modernybę, vartotojų visuomenę ir kasdienį gyvenimą, įtakojo šiuolaikinį meną bei pasaulėžiūrą.
Apie autorių

Guy Debord‘as – 1968 m. paryžiaus Revoliucijos – sukilimo prieš kapitalistinę ir vartotojišką hegemoniją – Dantonas ir Robespjeras, Leninas ir Trockis. Tai vienas iš didžiausių XX a. intelektualų revoliucionierių, judėjimo Situationist International lyderis.
Guy Debordo likime, tekstuose, filmuose įsikūnijo 1968 aistra ir patosas, nuosmukis ir pralaimėjimas. Vienas gražiausių ir reikšmingiausių pralaimėjimų XX a. antros pusės istorijoje. 1968-ujų vėlyvą pavasarį Paryžiaus gatvėse susidūrė Guy Debordo, Raoul Vaneigemo ir kitų teoretikų įkvėpti ir atsisakantys paklusti galios struktūrų diktatui prancūzų studentai į kurių pusę greitai perėjo ir kitų visuomenės sluoksnių atstovai.
1984 m. po savo draugo ir rėmėjo Gerarde Lebovici tragiškos žūties Guy Debordas uždraudė demonstruoti savo filmus, pasitraukė gyventi į provinciją, ten parašė paskutiniasias savo knygas. Tarp jų „Komentarus „Spektaklio visuomenei“ (Commentaires sur la société du spectacle, 1988), kur jis pastebėjo, kad neatsisako nei vieno žodžio, kuris buvo paskelbtas 1967 metais ir tik norėtų papildyti teiginį apie spektaklio formas.
1994 m. Guy Debordas baigė gyvenimą savižudybe.